Sep 102012
 

 

Kastytis MačiūnasAmbassador  H.E.Kąstytis Mačiūnas

Creeks, Streams, Little Rivers, even called Kills are strategically important part of Uzhupis politics, – look, all Uzhupis was build, settled and is embraced by the riverlette Vilnelė (Вилейка), and the first right of Uzhupis Constitution tells:

 

In Lithuanian Upelis

In Russian Ручей

In fact, Creeks unite the world.

videos of H.E.

100 thousands poets for Change 2011

100 thousands poets for Change 2012

Sep 082012
 

Ambassador H.E. Viktor Denisenko

Viktor Denisenko is Ambassador of the Republic of Uzupis in the City, journalist, writer, poet and a little bit a musician. He is one of founders of rock-group “Gorod” (The City), author of two books (at the moment) and many articles. Columnist at “Uzupio Heroldas”.

Ambassador Viktor Denisenko

In the City – song by Frank Haglund

concept of the City – essay of the minister Thomas Chepaitis

 Rock group “Gorod”

http://www.youtube.com/watch?v=lBhm5rf4ekw

http://www.youtube.com/watch?v=pkiuLTUD8lM&feature=relmfu

http://www.youtube.com/watch?v=dw4fFJqauIk&feature=relmfu (song by Robert Mazerskis)

Some texts of rock-group “Gorod” songs (author: V. Denisenko)

 

ТИХАЯ БОЛЕЗНЬ ОДИНОЧЕСТВА

Тошно в пустоте молчащих комнат.

Душно – в стылом воздухе зараза.

Тишина нам всё припомнит –

Тишина больного глаза.

 

По натянутым по нервам

Ходит боль-канатоходец.

В гонке жизни будешь первым –

Первым – головой в колодец.

 

В крике будешь самым громким!

Громче грома! Ярче молний!

Танцевать у неба кромки –

Задевать ногами корни.

 

Ветви сказочных деревьев

Для затягивания петель.

Голова моя как келья –

В голове гуляет ветер.

 

В моих жилах кровь свернулась.

Развернулась снова сказкой.

Это в сердце рвётся юность

Ярко-радостною краской.

 

Ты меня сейчас припомни,

Обо мне подумай сразу –

В тишине молчащих комнат

Мне не справиться с заразой.

 

 

ОНА ТАНЦУЕТ ОДНА

Она танцует одна, отражаясь в оконном стекле,

А сердце летает в груди, замирая в безумном пике…

Вот-вот оно упадёт и замрёт навсегда –

Всю ночь танцует она, и танец её зовётся “беда”

 

Она танцует сама с собой всю ночь до утра,

Ждёт, когда мозг протрезвеет и шепнёт ей: “Пора…”

Её одиночество больше, чем этот безумный мир –

Поэтому она смело пьёт неразбавленный спирт.

 

А солнце поднимется в небо в четыре утра,

Ляжет вниз по земле светлая полоса,

Но и в этот час необжитой будет стоять кровать –

Всю ночь танцует та, которой не с кем спать!

 

ЗАСПИРТОВАННЫЙ ГОРОД

 

Заспиртованный город в трёхлитровой банке –

По улицам с грохотом ползают танки.

Слышатся выстрелы и крики: “Свобода!”

Гражданская война n-ного года…

 

А я сижу на скате крыши,

Где-то под ухом скребутся мыши,

Я пью вино, смотрю на звёзды,

Вдыхаю всей грудью пьянящий воздух.

 

Внизу кричат про левых и правых,

Устраивают друг на друга облавы –

Как цепные псы впиваются в глотки,

И все поголовно пьяны от водки.

 

Я тоже пьян под небом на крыше,

Я тоже скребусь, как скребутся мыши –

Ногтями по скользкой ночной черепице

И падаю, как подбитая птица.

 

В меня стреляют из всех укрытий,

Я оказался в центре событий…

Лежу на главной площади города

И думаю: “Эх, бля, зелено-молодо…”

 

А вокруг убивают только за истину,

А вокруг деревья с жёлтыми листьями

Чутко чуют наступающий холод:

В трёхлитровой банке заспиртованный город…

 

Essays (from Uzupio Heroldas)

 

Miestas ir miestelėnai

 

Tarp vaidmenų, lydinčių mūsų gyvenimą, yra ir toks: dauguma esame urbanistinės civilizacijos veikėjais. Miestas – tai erdvė, kurioje jaučiamės kaip žuvys vandenyje. Sukūrę dirbtines „betonines džiungles“ puikiai adaptavomės gyvenimui jose – tarp gatvių ir prospektų, tarp mašinų ir praeivių srautų. Esame miestelėnais, o miestas – mūsų ekosfera.

Namai, asfaltuoti keliai, civilizacija… Visa tai turi savo filosofiją. Kultūros apoteozė (jeigu vadinti kultūra viską, ką dirbtinai sukūrė žmogus). Labai panorėjus, galima matuoti žmogaus gyvenimą keliais, pramintais miesto peizaže: pusė kilometro nuo namų iki mokyklos… Per visą miestą į universitetą… Po šimtą metrų nuo vieno baro prie kito…

Kiekvienas turime savo pamėgtą kelią, atrasta miesto infrastruktūros raizgaline. Dažniausiai – net kelis pamėgtus, ypatingus kelius. Tai tie maršrutai, kurie braižomi be jokios logikos, dažniausiai – neracionaliai, paklūstant šmėkliškam urbanistiniam instinktui. Tai keliai, kurie mums tiesiog patinka. Rinkdamiesi tokius kelius elgiamės kaip miesto konservatoriai.

Tačiau būname ir miesto pionieriais, naujų gatvių, kelių ir keliukų atradėjais. Kartais užtenka tik žengti žingsnį į šalį nuo įprasto maršruto, kad atrastum naują, neregėtą pasaulį – kad ir kaimyniniame kieme. O tada ir atsiranda klausimas, kiek iš tikrųjų gerai mes pažįstame savo miestą?

Susimąstykime… Kiek yra užkampių, kur niekada nebuvome užsukę ir gal taip niekada ir nebeužsuksime? Kiek yra gatvių, kurių pavadinimai lyg tai girdėti, bet mes net neįsivaizduojame, kaip jos atrodo ir kur veda? Vienu metu ir pažįstame, ir nepažįstame savo miestą.

Tai yra simbiozė – mes gyvename mieste, ir miestas gyvena su mumis. Dažniausiai jo net nebepastebime, o jis mus stebi gana įdėmiai, bandydamas perprasti, kas per padarai mes esame? Tai yra mūsų bėda – nemokame žiūrėti į savo miestą. Kartais pavyzdžiu turistams, kurie atranda Vilnių kitaip, sugeba grožėtis juo, tuo metu kai aš kur nors lėkiu savo reikalais nepastebėdamas nieko aplinkui, žiūrėdamas ne į architektūrinius šedevrus, o pro juos.

Tačiau būna momentų, kai irgi sugebu žiūrėti „kitaip“. Kai pakimbu tarp žemės ir dangaus, kai prarandu sąryšį su realiuoju pasauliu ir chameleonu susilieju su urbanistiniu peizažu, susilieju su miestu – tampu vienu iš jo bevardžių vaiduoklių. Tokiais momentais pamatau miestą gyvą, nuolat besikeičiantį, alsuojantį savo ypatingu ritmu. Ritmu, kurį sugebu kaip pulsą užčiuopti. Tada pavyksta prasibrauti pro uždangą – pavyksta pasižiūrėti į miesto veidą (nors vėliau vis vien negaliu prisiminti visų juo bruožų).

Bet visada praeina laikas (arba – ateina rytas) ir, atrodytų, jau perprastas miestas vėl pasitraukia į „neregimą zoną“ mūsų sąmonės pakraštyje. Lygiai taip pat, kaip ir visi šitie žodžiai, tranzitu pralekiantys pro skaitytojo akis tik tam, kad galiausiai taptų vien šešėliu. Tai reiškia, jog visos pastangos galiausiai yra bevaisės – pastangos pasakyti apie tai, kas yra svarbu: apie mus (nes aš, kaip ir dauguma iš jūsų, esu miesto aborigenas), apie pažįstamas ir nepažįstamas gatves, apie erdves už mūsų pažinimo ribų, galiausiai – apie miestą ir miestelėnus. Toks dalykas (nesugebėjimas pasakyti) vadinamas komunikacine nesėkme.

 

Geroji žinia

 

Dabar jau tiksliai ir nebeatsimenu… Lyg tai buvo „Vėjo dienų“ koncertas, bet ne tas – pagrindinis, o savaitę prieš jį – bandomasis, eksperimentinis. Lyg tai „Vėjo dienos“, o gal ir kaip kitaip vadinosi… Nesvarbu. Kalbama bus ne apie tai… Atsimenu, kad po visko įdėjau gitarą į dėklą, užsisegiau striukę ir, atsisveikinęs su draugais, kurie planavo keliauti dar kur kitur ieškoti sau nuotykių, išėjau iš Užupio kavinės ir patraukiau savo įprastais keliais – „link Cvirkos“.

Mėgstu stebėti miestą. Ypač man patinka miestas, besiilsintis po dienos šurmulio. Miestas, kurio gyvenimo tempas įgauna kitą kokybę. Tą vakarą mačiau būtent tokį Vilnių. Mačiau miestą, kuriame norisi gyventi. Tai mane įkvėpė.

Pastaruoju metu mūsų gyvenime nedaug gerų žinių. Viskas jau girdėta – krizė ant krizės, nuosmukis, masinė emigracija. Atrodytų, prošvaisčių nėra, bet tą vakarą pamačiau jas (ir jeigu mano išgertas alus ir pagražino tikrovę, tai tik šiek tiek).

Taigi, eidamas nuo Užupio kavinės „link Cvirkos“ pamačiau gyvą miestą. Taip, Vilnius ilsėjosi po dienos šurmulio, bet tai nebuvo mirtinai pavargusio subjekto miegas. Nebuvo tai ir nežabojama fiesta. Per savo trumpą vakarinę kelionę pamačiau tikrą europietišką miestą, kuriame paslaptinga tamsa, vaiduokliški urbanistiniai vaizdai yra persipynę su gyvybe pulsuojančių kavinių ir klubų šviesa.

Mieste jautėsi sujudimas, bet visa tai buvo subtilu ir net, sakyčiau, inteligentiška: žmonės, ką tik išėję iš kavinių į lauką parūkyti, merginų kompanija, atsargiai (kad policija nepamatytų) gerianti skvere šampaną, du jaunuoliai, praėję pro šalį, aptarinėjantys kažkokį svarbų darbinį projektą… Visa tai plius senoji, skoningai apšviesta, Vilniaus architektūra sukūrė labai patrauklų vakaro mieste paveikslą. Šiuo paveikslo vaizdai ir privertė mane čia prabilti apie gerąją žinią.

Eidamas nuo Užupio kavinės, pamačiau daug jaunimo – daug savo bendraamžių ir jaunesnės (studentiškos) kartos atstovų. Jie bendravo, leido savo laiką kavinėse, meniškai apipavidalintuose klubuose. Ko gero, šiandien Vilniuje kiekvienas gali rasti sau vietą pagal skonį ir poreikį. Pailsėti, prasminga leidžiant laiką – dalyvaujant koncerte, meniniame performanse ar tiesiog bendraujant su draugais – irgi rimtas reikalas.

Vargu ar kas nors iš mano pažįstamų galėtų apibūdinti mane kaip optimistą. Greičiau atvirkščiai… Manyje neretai (o gal reikėtų pasakyti – dažniausiai?) nugali pesimistiškai kritiškas požiūris į gyvenimą. Todėl ir pats buvau nustebintas, kai ta trumpa vakarinė kelionė per miesto centrą mane taip sujaudino ir teigiamai nuteikė.

Kol paėjau „iki Cvirkos“, supratau du svarbius dalykus. Pirmą, jog netiesa, kad „visi išvažiavo“. Mačiau daug jaunų žmonių, kurie buvo čia – Lietuvoje, Vilniuje. Žmonių, kurie leido savo laiką linksmai ir, drįsčiau teigti, prasmingai. Antra, jog manoji ir jaunesnioji karta, iš esmės, nėra bloga, prarasta. Mes vis dar turime jėgų, turime tikslų, esame pakankamai protingi, sugebame kurti. Iš šių dvejų gana atsitiktinių, bet brangių mano širdžiai, įsitikinimų ir gimė tas man nebūdingas optimizmas.

Žinoma, tai yra subjektyvus požiūris. Aš galiu klysti, tačiau būtent šioje temoje klysti nesinorėtų. Manau, kad aprašytoje vakarinėje kelionėje tikrai mačiau tai, kas leidžia nors kiek optimistiškiau kalbėti apie ateitį. Paprasčiau tariant, mačiau gyvybę, o ne mirtį. Tikiuosi, kad tai gali pamatyti ir kiekvienas šio laikraščio skaitytojas, kokį vakarą nusprendęs leistis į kelionę nuo Užupio kavinės „link Cvirkos“.

Poetry (from Lithuanian journalists poetry book „Šitas aidas toli girdis…“ (Vilnius, 2012)

 

Kelionė

Nuo Cvirkos skvero iki Vinco Kudirkos aikštės

Tik penkios minutės iš taško į tašką.

Tik trys šimtai dužių nerimastingos širdies,

Kuri sulipdyta iš greitai tirpstančio vaško.

Tą kelią pažįstu, tą kelią aš jau praėjau,

Kartodamas sieloj per amžius įstrigusią maldą,

Bet tai nepadės. Likimas apspręstas, tuojau

Dievas įteiks angelams liepsnojantį kardą.

 

Miestas užmigo, jis nepabus iš sapnų,

Niūrus paminklai žiūri į tolstantį dangų.

Aš neatsimenu kvapo tavo delnų,

Aš nematau pasaulio, kai žiūriu pro langą.

Nuo Cvirkos skvero iki Vinco Kudirkos aikštės

Noras išgerti stipresnis, nei mano svajonės –

Tik trys šimtai metrų juodos nevilties…

Tik trys šimtai metrų girtos nelaimingos kelionės.

 

* * *

 

Tik skausmas vertas įkvėpimo,

Kai tavo mintys peiliais vaikšto,

Kai pamatai save be grimo

Ir negali užbaigti laiško

Paskirto savo tikrai meilei,

Kuri tave seniai pamiršo.

Į veidrodį pažiūri baikščiai

Pieštuką paimi į pirštus –

Bandai nupiešt prakeiktą skausmą,

Kuris tik vertas įkvėpimo,

Bet negirdėti sieloj griausmo

Ir taurėje išdžiuvęs vynas

Tau primena bemiegę naktį,

Tau primena bevaisę dieną,

Kai lyg apsėstas ar prakeiktas

Liūdnai po miestą vaikštai vienas.

 

* * *

 

Per naktį staugti į mėnulį,

Kol neišauš ankstyvas rytas –

Aš pilnatis ir baltas nulis,

Aš tavo langas. Uždarytas,

Užtrauktas,o, galbūt, užkaltas

Tamsaus sidabro vinimis.

Ir vėl aš lieku baisiai kaltas,

Kol nesibaigs šita naktis,

Kol nepraneš aušros šešėliai,

Jog silpsta prakeiksmo galia,

Bet baltos, permatomos vėlės

Ir vėl per dieną liks šalia.

Pabėgt nuo jų bandyt neverta –

Per saulę šviečia pilnatis.

Taip tęsias iš kartos į kartą

Graudi vilkolakio lemtis…

 

 

 

Sep 082012
 

One of the first Ambassadors, H.E.Ulf Hallan

Chevalier of the Silver Garlic Bullet ordain (Dec. 2013)

is also an Ambassador in northern norway (link)

 

Ulf lived in Uzhupis in the beginning of Res Publica

 

and during these years many many Norwegian citizens came to know and love Uzhupis through His Excellency and His Embassy.

he initiated the unveiling of the Norvegian board of Uzhupis Constitution in 2011

 

 

Ulf in Norway newspaper

 

he is now a minister of Culture of Uzhupis Republic —– link to the Culture ministery

Sep 082012
 

Ambassador Nikodemas

calls himself – a Whistling Ambassador on the Streets of the World

one of  the most colorful personages of Uzhupis, Nikodemas, was inhabitant of apt.   on Uzupio, 16, Apt.    on Paupio, 13, apt.   on Paupio, 15.   and so on, always gathering a bunch of interesting people, waiting when the Wind would Change

 

Plays on the street of Vilnius, Budapest,

Sep 082012
 

 

Kerry Shawn Keys

Ambassador H.E.Kerry Shawn Keys

 

Poetry Spring of Lithuania                                                                          Poetry Autumn of Lithuania

 

Uzhupis – World’s Crossroads of Poetry